Pirmasis rudens rūkas

Du
šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende
gerbėjams

„Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji
pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos
vyras, giminės šaką.“

Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje
įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių
ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę
Violką Toską ir ją veda.

Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai
svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių
turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip
regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro
svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius,
viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita,
Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam
norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami
meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami
baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė
Violka...

Prasidėjusi
bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš
šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi.
Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių.
Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti,
regis, jau nulemtam likimui.